Mafija kelia problemų Europos Sąjungai
Ričardas Čekutis, „Atgimimas”
„Mane gal kiek nustebino Italijos kolegų skepticizmas, – sako Teisės instituto ekspertas Aurelijus Gutauskas. – Jie net nesvarsto galimybės, kad kova su mafija kada nors gali būti laimėta. Jie teigia, kad, pavyzdžiui, Pietų Italijoje pasiskirstymas vadinamosiomis „šeimomis”, tokiomis kaip „Cosa Nostra” ar „Camorra”, yra tiesiog kultūros dalis. Tai yra įaugę į gyvenimą ir todėl neišnaikinama”.
Teisininkas dalyvavo kasmet Europos policijos koledžo CEPOL rengiamuose Europos Sąjungos valstybių ekspertų ir specialistų tarptautiniuose kursuose.
Šiųmetiniai buvo surengti Italijoje ir buvo skirti kovos su organizuotu nusikalstamumu klausimams aptarti.
„Pagal statistiką toje pačioje Italijoje iki šiol organizuotos nusikalstamos struktūros vykdo daugiausia žmogžudysčių, palyginti su kitomis Europos valstybėmis, – tęsia A.Gutauskas. – Vienos ar kitos gaujos nario nužudymas ten seniausiai nieko nestebina ir policijai tai yra kasdienė rutina. Italijos „šeimos” gyvena labai uždarai, jos susijusios labai stipriais vidiniais saitais, todėl policija turi labai mažai galimybių prasibrauti į jų vidinę struktūrą. Kita vertus, svarbiausias italų mafijos principas – kuo mažiau rizikos, kuo daugiau pelno – jiems taip pat dažnai padeda išvengti atsakomybės. Toje paprotinėje teisėje liudytojų, kurie galėtų liudyti mafijos bylose, beveik neatsiranda…”
Tuo tarpu Lietuva tarptautiniame kontekste lyderių dar nepavijo, nors dėmesys jai auga.
Pašnekovas A.Gutauskas, remdamasis užsienio kolegų informacija, teigia, kad Vakaruose daugiausia nerimo policijai kelia albanų, rusų ir kinų mafijos įsigalėjimas, nors lietuviai, ypač kai Kaune atrado pinigų spausdinimo gamyklą, taip pat jau gana „populiarūs”.
“Vis dėlto didžiausia problema – kaip koordinuoti visas teisėtvarkos sistemos pajėgas tarptautiniu lygiu. Nagrinėdamas tarptautines organizacijas ir jų veiklą kovojant su organizuotu nusikalstamumu ir įvairiomis jo formomis aptikau net 129 tokias organizacijas. Iš jų 53 yra pasaulinės organizacijos, 54 – Europos ir 12 – dvišalių. Pajėgos nemažos, nors tinkamo efekto vis dar nėra”.
Pasak A.Gutausko, pirmosios organizuoto nusikalstamumo užuomazgos Sovietų Sąjungoje buvo vadinamieji „vagys įstatyme”, kurių buvo ir Lietuvoje: „Jie palaikė tarpusavio ryšius, turėjo savo elgesio kodeksą ir bendrą kasą, laikėsi griežtų vidinių elgesio taisyklių, kurios tapo tradicija, o ne valdiškų įstatymų. Autoritetai rinkosi į susitikimus, kuriuose aptardavo bendrus planus. Kalėjimuose kiti nuteistieji jiems sudarydavo išskirtines sąlygas. „Vagys įstatyme”, prisitaikę prie valstybės komandinės ekonomikos, vykdė nelegalias valiutines operacijas, prekybą brangiais metalais, čekiais, organizavo gamybą falsifikatais ir t.t. „Vagys įstatyme” padarė didelę įtaką organizuoto nusikalstamumo ypatumams ir Lietuvoje, atskirtoje tuo metu geležinės uždangos…”
Pašnekovas, nagrinėjęs nusikalstamumo augimo tendencijas, atkreipia dėmesį, kad staigus augimas (du tris kartus) prasideda 1980 m. ir trunka iki pat 1992–1993 m. Tačiau organizuoto nusikalstamumo pradžią Lietuvoje galima sieti ir su 1985 m., kai buvo priimtas įstatymas „Dėl kooperacijos”.
„Tuo laiku prasidėjo nuolatinis nekontroliuojamas kapitalo kaupimas „perpumpuojant” valstybės lėšas į iš esmės privatų sektorių, – teigia teisininkas. – Tuo itin pasinaudojo partinė nomenklatūra, kuri žlugdė administracines struktūras ir sparčiai lobo. Pogrindinių įmonių savininkai, gaudami daug pajamų, papirkinėjo reikalingus asmenis ir šalindavo užsispyrėlius. Taigi partinio-valstybinio biurokratinio aparato solidarumas su šešėlinės ekonomikos atstovais tapo abiem pusėms naudingas”.
Kooperatyvų verslas leido legalizuoti ir pogrindines gamyklas. Atsiradus nemažai pasiturinčių asmenų, atsirado galimybė juos šantažuoti. Taip sukuriamos ir pirmosios reketininkų grupuotės, jau 1990-aisiais užėmusios vyraujančias pozicijas.
Teisininkas kaip tipiškiausią mūsų mafijos evoliucijos pavyzdį nurodo Klaipėdos regiono organizuotas nusikalstamas grupuotes. Iš pradžių jos reketuoja, vagia, plėšia, nužudo. Tačiau, sustiprėjus tų grupuočių vidinei organizacinei struktūrai ir įgavus pradinį kapitalą, jos jau imasi ekonominių nusikaltimų: alkoholio, tabako, naftos kontrabandos. Vėliau pradeda kontroliuoti lombardo paslaugų, sporto, medienos, automobilių verslą. Galiausiai verčiasi narkotikų verslu. Šios grupuotės itin griežtai laikėsi „vagių įstatymo” principo.
„Manyčiau, kad du įstatymai ekonomikos srityje radikaliai paveikė nusikalstamumą Lietuvoje, – sako A.Gutauskas. – Pirmiausia tai Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas ir antrasis – Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas. Įmonių įstatymas visiškai legalizavo privatų verslą. Žmonės, kurie kooperatyvų klestėjimo laikais sukaupė kokį nors kapitalą, be trukdymų galėjo leisti jį apyvarton. Todėl jau 1991 m. pradėtos kurti daugiausia prekybinės pakraipos įmonės, atsirado pirmieji privatūs bankai. 1991–1992 m. dėl infliacijos daugelis piliečių netenka savo santaupų. Ši žmonių kategorija neteko galimybių pradėti naują rinkos gyvenimą. Maža to, dar neveikė daugelis mokestinių įstatymų, o gautų pajamų teisėtumo kontrolė buvo itin silpna.”
Jau 1993 m., ekspertų manymu, Lietuvoje veikė daugiau nei 100 organizuotų nusikalstamų grupuočių. Ir jų nuolat daugėjo, nes dar tuo metu Baudžiamajame kodekse nebuvo numatyta atsakomybė už nusikalstamų grupių organizavimą ir organizuotos grupės veiklą. Šiame etape jau legalizuojamas ir reketas – atidaromos oficialios saugos firmos, kurios neva saugo verslininkų turtą.
„Sukaupusios didelį kapitalą šios grupuotės bando savo lėšas legalizuoti, – teigia teisininkas. – Priimamas Turto privatizavimo įstatymas. Turėdami dideles sumas nusikaltėliai galėjo įsigyti turtą aukcionuose, papirkinėjami valdininkai. Pavartojant jėgą ar grasinimus papirkinėjami atsakingi Privatizavimo komisijos asmenys, įbauginami kiti aukcionų dalyviai…”
Ekspertų apskaičiavimais, 1997 m. Lietuvoje buvo maždaug 100 nusikalstamų grupuočių. Joms priklausė apie 1200 asmenų. Tačiau Vyriausybė 1999 m. paskelbė, kad tokių grupuočių esama tik apie 30. Skaičių nesutapimai stebinti neturėtų – iki šiol niekas negali tiksliai pasakyti, kiek tokių grupuočių veikia, juolab kad negirdėti ir garsesnių teismų procesų.
Per dešimt pirmųjų 1999 m. mėnesių Lietuvoje buvo užregistruoti 68 539 finansiniai ir ekonominiai nusikaltimai. Tačiau itin įdomu panagrinėti nuslėptų mokesčių sumas: 1998 m. per 10 mėnesių nustatyta daugiau nei 20 mln. litų nuslėptų mokesčių, o per tą patį kitų metų laikotarpį – beveik 65,5 mln. litų. Tuo tarpu tais metais iškeltos vos dvi pinigų plovimo bylos.
A.Gutausko nuomone, menkas iškeltų bylų skaičius anaiptol nereiškia, kad organizuotas nusikalstamumas jau pažabotas: „Štai 2000 m. buvo užregistruoti šeši organizuoti nusikaltimai, iš jų du išaiškinti. 2001 m. per pirmąjį pusmetį – vos trys nusikaltimai užregistruoti ir tik vienas išaiškintas… Taigi ar organizuoto nusikalstamumo problema nėra pernelyg išpučiama, siekiant gauti didesnį policijos finansavimą? Manau, kad statistikos duomenys neatspindi realios padėties Lietuvoje, nes aprėpti visas organizuotas nusikalstamas struktūras yra be galo sudėtinga…”